Buvau dar maža, jaunutė, linksma mergytė. Su tėvais laikėme du triušiukus. Aš juos labai mylėjau, dažnai pas juos eidavau, daug laiko su jais praleisdavau. Jie buvo mano geriausi draugai.

Vieną labai šiltą naktį susapnavau daug mažų triušiukų. Jie buvo tokie maži, jų buvo tiek daug... Vienas margas, kitas juodas, kitas baltas... Sapne jų buvo septyni.

Kitą rytą mama atėjo pas mane į kambarį perspėti, kad trumpam išvažiuoja su tėčiu pas senelį. Kadangi jau buvau prabudusi, tai nieko nelaukdama šokau iš šiltos lovos ir skubėjau aplankyti savo mažuosius draugelius. Staiga praveriu dideles duris, pamatau vaizdą, kokio nesitikėjau. Ten - daug mažų, bejėgių triušiukų... Keli balti, keli juodi, keli margi... Aš tuoj pat atsiminiau sapną. Nieko nelaukdama paskambinau tėčiui ir papasakojau savo reginį. Sulaukusi tėčio, kartu su juo nuėjau apžiūrėti mažųjų išdykėlių. Beeinant tėtis man papasakojo, kad jis naktį irgi sapnavo tokį patį sapną. Vėliau išsiaiškinome, kad būtent tą naktį buvo mėnulio pilnatis. Dar ir šiandien, po dešimties metų, aš šį sapną taip pat aiškiai prisimenu, kaip ir tą ankstų saulėtą rytą.