Savižudybės ir eutanazija

liudna tema.todel kad skaudi man.ir nesiruosiu nei teisti nei smerkti nei uzstoti.
klausimas buvo toks: 1-"kas privercia zmogu pakelti pries save ranka?";2-" Ir koks tai zmogus drasus ar silpnas? "
atsakymas i pirma klausima: manyciau neviltis.o neviltis ateina po to kai.... (ir cia galima diskutuoti daug, kartoti "reikia" " jeigu""privalai")
atsakymas i antra klausima: manau kad drasus (tam reikia daug drasos) ir silpnas (tuo metu sis zmogus jauciasi bejegis ka nors pakeisti, nes nebera jėgu susitaikyti su situacija)


man asmeniskai nepatinka tokios diskusijos sia tema.

algirdai
Daug kam nepatinka tokios temos, bet butina apie tai sneketi. Man taip pat yra labai sunku apie tai sneket, bet isdrysau. Nes kai sneki garsiai pradedi mastyt... Sneket yra sunku, bet tylet ir kentet yra dar sunkiau......

sutinku su tavimi telia.
bet yra labai skaudu kai apie labai opius klausimus kalbama "pigiai", norima parodyti savo nuostatas (siuo atveju savizudzius), kai norima pasisaipyti, pasipuikuoti, pasmerkti, isausktinti, pazeminti .

man paciam daznai nebesinori gyventi.neseniai praejo toks laikas gal 1-2 metai kai si mintis pjaudavo i diena kelis ar keliolika kartu, gan ilgais tarpais. ir va tokiu metu jeigu isgirsdavau (o klausa tada pasidarydavo ideali, gaudydavo kiekviena garsa) kieno nors mintis apie morales normas, patinkancius , nepatinkancius zmones,puikybes scenas, patycas, tapdavo dar sunkiau.

as manau mastydamas zmogus apie savo savizudybe tampa labai silpnas, labai priklausomas nuo aplinkos valios.(tokiu metu supranti kodel apie mirusius reikia kalbeti gerai arba nieko, jie bejegiai apsiginti ).
as gerai nezinau ko tokiu metu zmogui reikia, kad jis "sugriztu atgal". tuo metu uztektu ramaus bendravimo, ramios aplinkiniu reakcijos.
veliau jam paciam reiktu susirasti kur save realizuoti, isitvirtinti su savo svajonemis.

tokios butu mano mintys. o diskusijos apie savizudzius nesiklausant paciu savizudziu manau nieko neduoda.kiti ju nesupranta ir nieko nepadeda.cia kaip anoniminiu alkoholiku draugijoje."as esu savizudis....."

Algirdai
Sunku yra kalbeti, bet vis delto butina. Kiekvienas zmogus yra individualybe, vienam reikia issisneket kitam norisi ramybes ir vienatves. Bet zinau tik viena, kad tuo metu reikia daug stipresnio ir kantresnio zmogaus kuris butu salia.
Ziauru yra ziuret kai paaugle neislaikius egzamino, bijodama tevo, prisigeria vaistu. Ziauru, kai jaunas vaikinas, nesusitvarkantis su iskilusiom problemom pasirenka toki ju sprendimo buda. Palikdamas mylincius zmones kenteti, arba neiskentusi sunaus netekties motina iseina pas ji. Tai yra ziauru todel ir reikia apie tai kalbeti. Negalima palikt tokiu zmoniu vienu, butina but salia.
Yra daug zmoniu, kurie to nesupranta ir gal but smerkia. Bet jie nepagalvoja ka jie padare, kad to butu isvengta. O kai kam yra juokinga, bet nezinai kas gyvenime gali nutikt.... juk viskas gali imt ir apsiverst...
As juk nesnekeciau sia tema, jei su tuo nebuciau susidurus.......

jau senokai primirsta diskusija..bet norejau ir as savo nuomone issakyti.
na,pas psichologus eiti (mano nuomone) yra beprasmiska. juk jie net patys savo gyvenimu nesusitvarko, o ka jau kalbeti apie kitu tvarkymus. ju individualios interpretacijos gali buti visiskai netinkamos, nes nevisad sugeba suprasti savo "klijenta" ir tuomet minetasis nusivilia ju paslaugomis ir tik dar karta irodo: "manes niekas nesugeba suprasti". ir vis delto (mano asmenine nuomone) savizudybei turi buti tikrai stiprus zmogus.

manau zmogus, kuris pries save pakelia ranka tuo metu tampa labai silpnu, jis tiesiog nezino ka dalyti, lyg nebutu kitos iseities ir mano jog tai lengviausia. tokiem zmonem, kurie galvoja apie savizudybe, manau, reikia siokios tokios pagalbos, gal psichologo, nes gali sau pasidaryti gala. tokiu zmoniu nereikia s,erkti, kai kuriems tikrai yra labai sunku..

istorijos čia žiaurios...savižudybė dažniausiai nėra spontaniškas poelgis...tai kaupiama diena iš dienos...turėjau giminaitį, kuris nusižudė...blogiausia yra tai, kad nei giminės, nei draugai jam iki kol nepadėjo, o kai reikėjo laidoti, prie dobės susirinko visi..gal jis ir turėjo savų motyvų taip pasielgti, bet kur buvo artimieji tada, kai jam būdavo sunku..? kodėl mes tokie abejingi?kodėl nesugebam užbėgti tokiems įvykiam už akių?negi taip sunku aplankyti artimuosius, pasakyti, kad juos myli, kad jie mums brangūs ir svarbūs?gal tik tiek ir tereikėjo...gaila, kad aš dar buvau maža...

Reikėjo žiūrėti "Paskutinė instancija" kai rodė apie 15-metės savižudybę. Mūsų šalis pirmauja savižudybių skaičiumi dėl socialiniu problemų, o jų yra įvairių. Nuo nepritekliaus iki bendraamžių pažeminimo ir t.t. Kas norėtu gyvent, kai visas pasaulis nuo tavęs nusisuka ir prarandi vilty pamatyt kažką gero, gražaus ir šviesaus..

manau kad gywenimas yra per daug nuostabus, kad ji nutrauktume... neswargu taj nepasiseke mokslai, tewu nesupratimas, ar nelaiminga meile... gywenimas per grazus, kad ji galetume sawo noru atiduoti i Auksciausiojo rankas... imkim is gywenimo wiska, ka jis duoda... net ir pati gyvenima...:)

bet kartais viskas viena diena susideda i viena kruva ir tai pasidaro labai sunku..tas pasaulio, gyvenimo grozis dingsta kaip dumas...matai tik juodas spalvas aplinui ir zodziai "pasaulis grazus" jau nebepadeda...