Visada pasijuntu nejaukiai ir negaliu užmigti kai iš vakaro prisiklausau baisių ar bent jau mistiškų istorijų. O ką daryti, kai tokios pasitaiko ir man?

Tai nutiko po to kai mirė mano senelis. Tą naktį mama budėjo ligoninėje, todėl aš miegojau jos lovoje su mažuoju broliuku, nes jis bijo miegoti vienas. Iš vakaro sugebėjau susipykti su mama telefonu, todėl nuėjau miegoti labai susinervinusi. Ilgai varčiausi lovoje negalėdama užmigt. Aš niekada neišsimiegu mamos lovoje, bet nežinau kodėl, nes kiti ten miega puikiai. Bet kai tai pagaliau pavyko (nors to dar nepavadinsi tikru miegu), pajutau lyg kažkas mane žadintų, pramerkusi akis pamačiau šalia lovos stovinčius du žmones.

Tai buvo vyras ir berniukas, kiek galiu prisiminti jie buvo apsirengę senoviniais, maždaug devyniolikto amžiaus pradžios laikų, drabužiais. Tai nusprendžiau iš beretės ant vyro galvos. Kadangi buvo tamsu negalėjau įžiūrėti daugiau. Tačiau to vaizdinio per daug nesureikšminau ir, būdama labai pavargusi, apsiverčiau ant kito šono ir miegojau toliau. Bet po kelių minučių, ar akimirkų (snūduriuojant sunku jausti laiko pokyčius) vėl pabudau. Tas vyras vis dar stovėjo prie lovos, tačiau berniukas buvo atsigulęs tarp manęs ir brolio. Tada jau išsigandau: paėmiau ir sviedžiau įsibrovėlį ant grindų, paskui įjungiau šviesą ir viskas išnyko. O ant grindų gulėjo antklodė. Iš tiesų buvau taip išsigandusi, kad net apsidžiaugiau jog ten neguli žmogus.... Pagalvojau, kad visą tai padarė nuovargis, bet vistiek buvo labai nejauku ir sunku vėl užmigti.

Iš tiesų tuo laikotarpiu dažnai matydavau tokius vaizdinius,nors šitas buvo pats tikroviškiausias. Kartą netgi mačiau savo mamą sėdinčią prie mano lovos, nors ji miegojo kitame kambaryje. Tačiau tuo metu ji buvo labai susirūpinusi dėl manęs, todėl pagalvojau, kad čia nieko nuostabaus. Mama tai sieja su senelio mirtimi ir aš manau, kad tai ir yra pagrindinė priežastis, nes po kiek laiko tie vaizdiniai liovėsi.

Nuo to laiko visada miegu su pusiau ištrauktu lempos kištuku iš rozetės, nes žinau, kad įjungus šviesą viskas išnyksta, arba bent jau aš nieko nebematau...