Na ką, pradėsiu nuo to, kad pusantrų metų dirbu vienoj saugos tarnyboj. Kiek pasitaikydavo konfliktinių situacijų, visąlaik baigdavosi taikiai. Ir štai – prieš 3 mėnesius nuvykom pagal iškvietimą į vieną Vilniaus kavinę. Situacija kaip ir visada – girti vyrai nepasidalijo merginos. Teko įsivelti į stiprų konfliktą, per kurį sužalojau vieną iš to konflikto dalyvių – jis nusirideno nuo laiptų ir gavo rimtą galvos traumą. Na, greitoji pagalba, man – policija ir ikiteisminis tyrimas. Tai vat nuo ko viskas prasidėjo. Maždaug po savaitės susapnavau tą vaikiną juodai apsirengusį. Ryte pabudau visas išpiltas prakaito. Po kelių dienų, darbo metu, išsikrovė ką tik pakrauta racija. Nekreipiau dėmesio ir visa tai tik paleisdavau juokais. Tačiau tokie atsitikimai pradėjo kartotis – tai iš nieko subyrėjo visa mano buitinė technika ir meistrai taip ir nerado gedimo. Man viskas, tiesiog, krito iš rankų, kol galiausiai keistom aplinkybėm dingo tarnybinis ginklas.

Galiausiai nuvažiavau į ligoninę aplankyt to, kurį sužalojau. Paaiškėjo, kad mirė po 3 dienų, po pristatymo. Per pažįstamus sužinojau, kur jis yra palaidotas. Nuvažiavau į kapines, uždegiau žvakę ir atsiprašiau už tai, kad taip elgiausi...

Žinokit, pajutau palengvėjimą širdyje. Ir kaip nekeista – grįžęs namo kritau į lovą miego... Susapnavau vėl jį – šį kart laimingą. Jo žodžius atsimenu iki šiol: „Nesijausk kaltas, taip ir turėjo būt“... Ir pabudau. Daugiau jo nesapnavau ir viskas atsistojo į savo vėžias, policija nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl įkalčių trūkumo.

Padariau išvadą – anas pasaulis yra, o taip pat ir teisingumas...