Gyvename nuosavame name. Dar tik 2 metus, o keisti reiškiniai čia manęs jau nebestebina...

Mano gimtadienis. Susirinko draugės ir draugai. Tortas, gėrimai, pokalbiai ir t.t. Koks gimtadienis be spiritizmo seansų. Nepasakosiu, kaip ten viskas vyko, bet buvo tikrai labai baisu. Kiekvienas garselis, traškėjimas ar daikto nukritimas – ir visi namai skamba nuo mūsų klyksmų. Pagaliau užmigome. Tik man kažkaip niekaip neišėjo užmigt. Atsikėlusi pamačiau draugę, sėdinčią ant grindų. Nebuvo tamsu – juk vasara. Todėl nepergeriausiai, bet mačiau ją. Berta drebėjo. Paklausiau, kodėl sėdi ant grindų ir ar šalta. Iš jos atsakymo nesulaukiau. Priėjau, pradėjau glostyti ir vis klausinėjau. O ji tik parodė į paveikslą, kuris kabėjo ant sienos. Nepatikėsite, jis sukosi kaip pašėlęs. Nepaaiškinamas reiškinys. Visą naktį kartų prasėdėjome ir žiūrėjome. Rytą niekam nepasakojome.

Visi išsiskirstė. Viena likau namie. Atsiguliau ir bandžiau užmigti, tik girdžiu mane šaukia... Visa pašiurpau. Ir taip gal kokią valandą, kol močiutė grįžo. Viską papasakojau. Ji rimtu žvilgsniu į mane pasižiūrėjo, ir labai atsargiai pradėjo pasakoti. Sužinojau, kad aš gyvenu po vokiečių kapinėmis. Nustėjau visa. Taigi kaltas ne spiritizmo seansas, o mano namas ir tos ramybės nerandančios vėlės. Be abejo, kunigą kvietėm, viskas atrodo praėjo. Galiu pasakyti tiek, kad nejuokaukit tokiais dalykais. Tai labai pavojinga ir rimta.