Vieną dieną mano mamai paskambino mano teta ir pasakė, kad mirė mano prosenelė. Man mama pasakė ir aš pašiurpau. Taip gaila buvo... Nuvažiavom į laidotuves, pabuvom, pasimeldėm už na žinot... Nuvažiavom į kažkokį pastatą, pavalgėm kažkokią vakarienę... Na ir nuvažiavo į tuos namus, kur gyveno mano prosenelė. Mama liepė man eiti su sese į kambarį, kuriame prosenelė gyveno. Na nuėjom, bet aišku, kad nenorėjau! Na mes nuėjom į tą kambarį – ten buvo šiurpu – buvo atidarytas to kambario langas, o kitam kambary – atidarytas balkonas. Mes su sese sėdėjom ant sofos ir staiga toks pokšt! Langas užsidarė taip garsiai, kad aš taip išsigandau, o sesė apsiverkė, nes ji mažytė. Tada aš ir sesė nuėjom pas mamą, ir pasakiau, kad langas užsidarė. Mama atsakė, kad buvo skersvėjis. Na aš tada nurimau, o mano sesė liko pas mamą. Aš vėl nuėjau į tą kambarį. Jau kiek laiko sėdžiu ant sofos, susirašinėju telefonu su drauge, tik staiga atsidarė prosenelės spinta ir nukrito maža skrynelė, iš kurios ant žemės pabiro įvairiausi papuošalai. Šalia mano kojos atriedėjo mano prosenelės žiedas, kurį (prieš mirtį) jį visą laiką nešiojo. Nuo šiol aš tą žiedą turiu ir nešioju, nes kai nusiimu, man darosi baugu – atrodo, kad kažkas yra šalia manės. Tad aš šį žiedą nešioju visą laiką ir dabar suprantu, kodėl mano prosenelė jį visąlaik nešiojo...