Tai buvo seniai. Vyras su draugu ruošėsi į Rusiją biznio reikalais. Papriekaištavau, kad nusibodo tie išvažinėjimai, kad pavargau laukdama, nerimaudama ir t.t. Vyras supyko, priėjo prie mano mirusio tėčio nuotraukos, apversdamas ją pasakė, kad jis kaltas dėl to, kad taip gyvename. Visomis savo bėdomis jis visada kaltindavo mano tėvus.

Dar kažką negero pasakęs – išvažiavo. Aš verkdama pakėliau nuotrauką, pakalbėjau su ja ir nuėjau miegoti. Vidurnaktį pabudau nuo jausmo, kad esu ne viena. Ištiesiau kojas, ir lyg atsirėmiau į kažką minkšta, lyg į žmogų. Man visi plaukai ant kūno pasišiaušė, kaip filme. Puoliau iš lovos, uždegiau šviesą ir jau nebegesinau. Tą vakarą buvo ištrauktas dantis ir turėjau temperatūros, todėl pagalvojau – haliucinacija.

Kai grįžo vyras ir jam apie tai papasakojau, jis sutrikęs paklausė, ar tą patį vakarą ir kurią valandą, bet man daugiau nieko nepasakojo. O kai ir draugas uždavė tą patį klausimą, aš suklusau. Tada vyrai papasakojo, kad tuo pat metu ir jiems kažkas vaidenosi, kai sustojo nusnausti. Jie pajuto žmogų, esantį jų mašinoje. Abu jautė tą patį, vienas kito klausdami: „kas čia darosi?“. Galvoju, kad tėtis buvo ir pas juos. Nuo tada vyras tėčio nebemini nei bloguoju, nei geruoju.