Tai atsitiko po laidotuvių, tą pačią naktį. Velionis pats išėjo iš gyvenimo, savo noru.
Po laidotuvių buvome pavargę ir nuėjome miegoti anksčiau nei įprasta. Tik mano sūnus, septyniolikmetis dar nebuvo grįžęs iš kiemo. Mažius, penkerių metukų, miegojo.

Aš, kaip ir visos mamos, miegodama "laukiau" kada išgirsiu rakinant duris ir galėsiu ramiai toliau miegoti. Pagaliau sulaukiau. Paprašiau sūnaus, kad ilgai nežiūrėtų TV, o eitų miegoti.
Ir pati nuėjau miegoti toliau.

Prabudau, žiūriu, šviesa tebedega kambaryje. Na, galvoju, varysiu gult - pyktelėjau ir nuėjau „tvarkos“ daryti. Vis tik jau antra valanda nakties...

Įeinu į tą kambarį - televizorius įjungtas, mano vaikas sėdi ant sofos (neįprasta, jis visada sėdi fotelyje, kai žiūri TV), akys užmerktos. Paklausiau: „Ką čia veiki? Kodėl neini miegoti?“ Jo nežadinau, neliečiau, tik įdėmiau pasižiūrėjau, nes man keistas jo užsimerkimas toks pasirodė - kažkaip ne taip, kai žmogus miega iš tikrųjų.

O jis sako man: „Mam, eik tu miegoti, mes dar čia nebeilgai pabūsime. Mes dar pažiūrėsime televizorių ir aš nueisiu miegoti...“ (akys užmerktos jo)

O aš nebūčiau aš, jei neiškrėsčiau kokios kvailystės... Vietoj to, kad nueičiau sau, priėjau, išjungiau TV ir dar pasakiau taip „mandrai“, kad ponai, viskas, vakarėlis baigtas, skirstotės... Aš supratau, kad jis nevienas, kad su tuo mirusiu giminaičiu mūsų. Nežinau kaip, bet supratau tą.


Vaikas mano atsistojo užsimerkęs ir nukeliavo į savo kambarį, o aš - į savo lovą.
Galvojat, kad miegojau? Nieko panašaus! Tik pradėjau migti, jaučiu, kad kažkas yra mūsų kambary. Ir žinau kas. Atsisėdau lovoje, klausaus, kas bus? Mažius, kad pradės spardytis, rankom, kojom ginasi nuo kažko, kalba, liepia pasitraukti, netrukdyti jam miegoti. Aš ir sakau:
- Būk geras, palik vaiką ramybėj, jis tau nieko nepadarė, leisk jam miegoti (o pati bijau, šiurpas tik eina kūnu).

Tada mūsų televizorius, kuris buvo mūsų miegamajame , tai įsijungia pats tai išsijungia, tai įsijungia, tai išsijungia.

Aš tik tiek besakiau:
-Eik namo, eik pas žmoną, pas savo vaikus, tu čia nesilankydavai, eik, būk geras, eik. Eik namo...

O pati bijau, vėl atsiguliau, bandau žadinti vyrą - nieko nepadarau - ir daužau ir gnybiu - nereaguoja.

apsiklojau antklode - negaliu - karsta, nusiklojau - toks jausmas, kad mane nuo galvos iki kojų kas glostytų - karštis ir šaltis tik nuo kojų iki galvos sroveno.

Guliu apsiklojusi vėl. O karšta, dūstu ten po antklode. O bijau, o vyrą gnaibau, o spardau, o jis nereaguoja. Ir galvoju sau - „jeigu aš pasislinksiu arčiau vyro - jis (velionis) atsiguls šalia... Belieka kentėti ir nepadaryti jam vietos prigult...“

Iš kur tokios mintys buvo - nežinau, tiesiog taip galvojau ir laukiau kas bus toliau.
Kažkaip viskas liovėsi netikėtai. Prasimerkiu, pažiūriu į laikrodį - penkios val ryto...

Žinot, gera naktelė buvo... Vaikas neatsimena, kad išvis televizorių grįžęs iš kiemo žiūrėjo, neatsimena kaip gult nuėjo, nieko neatsimena po to, kai namo parėjo - sako, aš iškart nuėjau miegoti...

O vyrui tik daug mėlynių liko kaip įrodymas, kad buvo gnaibomas, nejuto nieko. Nelabai kas manim ir patikėjo...Bet aš žinau kas buvo...

O taip buvo.