Taip atsitiko labai vėjuotą ir šaltą dieną. Buvo ruduo. Susitikau su draugėmis. Pradėjom kalbėti apie dvasias ir pan. Tada viena draugė sako: „davai kviečiam dvasias“? Ji sakė, kad reikia tamsos, tai mes atsisėdom koridoriuj ir užsidarėm visas duris. Pasiėmėm lapą popieriaus ir nusipiešėm akį. Virš jos susirašėm raides, apačioje - skaičius. O iš šonų „Taip“ ir „Ne“ bei uždegėm žvakę. Susikibom už rankų, užsimerkėm ir pradėjom vienu metu kartoti „Dvasios ateikit“. Ir taip, gal 3 min. Lyg ir nieko nenutiko, bet tada ta draugė, kuri viską ir sugalvojo sako: „jei jūs čia, tai duokit ženklą“ (čia dvasiom). Tada suskambo jos telefonas, lyg ateitu SMS žinutė. Bet kai pažiūrėjo – niekas nebuvo nei atėję, nei skambinę. Pagalvojom, gal pas kurią kitą, bet pasirodė, kad ne. Žiauriai išsigandom, žvakę užpūtėm, o lapą suplėšėm. Nuo to laiko dvasiu nebekviečiu.