Būdamas vaikas iš draugų išgirdau apie gana įdomų vaikišką žaidimą - dvasių kvietimąsi... Su tais pačiais draugais pabandžiau tai atlikti. Į adatą įsivėrę siūlą, ant balto lapo pasirašę abėcėlės raides ir adatos galiuką įrėmę į lapo centrą pradėjome kviesti dvasias.

Tačiau nieko nebuvo, nes kvietėme dienos šviesoje ir be žvakės. Lygiai tą patį pabandėme gal po metų. Jau tada spiritizmo seansą atlikome rūsyje ir su žvake. Susėdę ratu kartojome "dvasia, dvasia, ateik". Staiga adata pakrypo ties raide K, po to O, tada J, U, M, S, R, E, K, I, A.

Mes atsakinėjome į klausimus, tačiau daugiau į mūsų pateiktus klausimus atsakinėjo pati dvasia.

Toliau smalsumas tiesiog prašė, kad ta dvasia ką nors pajudintų ar numestų. Deja ji to nepadarė. Vėliau mums pasidarė neįdomu ir mes suglamžę lapą išmetėme jį į šiukšlinę.

Rytojaus dieną grįžęs iš mokyklos nuėjau į tą patį rūsį daržovių ir ką aš pamačiau - nepatikėjau savo akimis... Viskas buvo sudaužyta ir išmėtyta... Pasikviečiau draugus, kad man padėtų sutvarkyti rūsį. Mums tvarkant rūsį ant lentynos stovintys stiklainiai su uogienėm staiga, nė iš šio, nė iš to, nukrito ant žemės...

Naktį mane pribudino bildesiai, pasirodo ne tik mane, bet ir mano tėvus. Tėvai daug dėmesio nekreipė. Turbūt pamanė, kad 2 val. nakties trankosi kaimynai. Ryte prieš išeinant man į mokyklą salono kambaryje prasivėrė sekcijos durelės ir iškrito visi ten buvę indai...