Tai atsitiko tamsų vasaros vakarą. Man buvo 15-16 metų. Neturėdama, ką veikti susitikau su draugėmis ir pradėjom šnekėti apie dvasias, velnius, demonus, pranašystes ir t.t. Ir aš buvau labai smalsi apie tokius dalykus, ir daviau mintį draugėms: "Davai, išbandom kviesti velnią?"

Na ką, susitiko visos pas mane namuose, nuėjom į mano kambarį (mūsų buvo 6 merginos) ir nusprendėm pajuokaut... Dauguma kviečia tas dvasias išjungę šviesą, susikaupę, tyloje ir t.t. Bet mes ne! Na ir tada atsitiko, kas mane išgąsdino išgąsdino ilgam laikui.

Na ką, nusipiešėm tą akį, susirašėm skaičius ir raides bei parašėm "Taip" ir "Ne" šonuose. Pasiėmėm adatą ir užsidegėm žvakę. Ir kaip nekeista, adatos niekas nenorėjo laikyti, tai gavau aš ją. Bet maniau, kad tai vaikų žaidimas ir nieko neatsitiks...

Pradėjom kikendamos šaukti "Dvasia ateik, velniau ateik...". Ir taip gal kokius 4 kartus kartojome tą patį, kol staiga pajutau, kad kažkas stipriai suspaudė mano riešą ir aš net negalėjau pajudinti. Išsigandau, visą kūną nukratė šaltis ir nebežinojau, ką daryti - ar šaukti, ar tylėti ir laukti, kol paleis... Panos žiūrėjo keistai į mane ir klausė, kas yra o aš atsakiau: "Klauskite ar atėjai? Kas esi toks?".

Na, tada ir paliko nebejuokinga, nes adata pradėjo judėti ir po truputi stotis ant radžių. Visos balsu tarėme raides, viena po kitos, ir gavosi "DEMONAS"! Panos prad4jo juoktis ir 6aukti, kad čia aš išbraižiau. Bet, kai pasakiau, kad kažkas laiko mano riešą, jos nutilo... Staiga žvakė užgeso ir kažkas pradėjo baladoti į duris. Persigandome ir pradėjome šaukti, kaip išprotėjusios. Panos pradėjo veržtis iš to kambario lauk, net nepagalvodamos apie mane. Staiga pamačiau, kad jau palikau vienut vienutėlė kambary. Širdis daužėsi, kaip išprotėjus, mintyse galvojau "Kas dabar bus?"

Pradėjau kalbėti su dvasia ir dar kartą paklausiau "Kas esi toks?". Bet šį kartą jau buvau viena ir buvo nebejuokinga. Kai atsakymas gavosi toks pats - "DEMONAS", nepajutau, kaip ranka atsileido ir tada klykdama bėgau pro duris!

Bijojau eit į kambarį, bet, kai papasakojau, kas nutiko mamai, ji liepė eiti į kambarį, sudeginti ir išmesti lapą laukan. Su baimės jausmu neskubėdama atvėriau duris, apsižvalgiau. Nieko pasikeitusio nebuvo, tik kad žvakė vėl uždegta. Priėjau prie stalo, paėmiau lapą, uždegiau ir išmečiau pro langą.

Po to įvykio nebemiegojau savo kambaryje. Persikėliau į mamos kambarį... Po kelių dienų iškvietėm kunigą, kad išvarytų dvasią lauk, bet jam nepavyko, tai mums patarė išsikraustyti. Praėjo metai po to įvykio, bet visokie negeri dalykai dėjosi, neturėjom ramybės.

Nusprendėm pagaliau išsikraustyti... Praėjus 3 mėnesiams po mūsų išsikraustymo, mano gimtadienio naktį, namas sudegė. Nieko neliko iš tos vietos, kur tas namas stovėjo, o tik pelenai...

Nors jau praėjo 6 metai, bet to vakaro niekada negalėsiu užmiršti, nes pamokė, kad nereikia juokauti su dvasiomis!

Patarimas skaitytojams - nejuokaukit su dvasiomis, nes galite blogį prisikviest!