Gana seniai, kai aš dar buvau labai jaunas. Na, ir galima sakyt, tik vėjai tik ir terūpėjo. Sutikau labai gražią mergaitę ir iškart ją pamilau. Mums buvo labai gera kartu, susikibę už ranku žaisdavom, dūkdavom ir darydavom viską, kas tik šaudavo į mūsų jaunas galvas.

Tačiau vieną dieną, kai abu pavargę nuo dūkimo gulėjom ant žolės, ji paėmė mane už rankos, kaip niekada anksčiau, ir tarė: „Bėgam!“. Tada dar mano galvoje nė negalėjo tilpti visa šių žodžių prasmė, aš paklausiau: „Kur?“. Ji nusišypsojo, tada pakėlusi ranką pirštu parodė į horizontą ir tarė visiškai ramiu balsu: „Ten,.. į dar nepatirtą ir neįsivaizduojamą pasaulį.“. Aš išsigandau, mano kūnu perbėgo šiurpulys, man reikėjo ko nors apčiuopiamo už ko galėčiau įsitverti. Aš negalėjau tiesiog bėgti, palikęs viską užnugarį ir apie nieką negalvodamas - aš buvau netoks. Aš paklausiau: „Kas mūsų laukia?“. Bet ji jau neatsakė, jos ranka išslydo iš manosios ir ji pasileido bėgti. Ji buvo basa ir jos kojas badė aštri žolė, bet jai tai buvo nė motais. Ji žaidė su vėju, gėlėmis, drugiais ir visa supančia gamta. O aš ją stebėjau atsisėdęs ant žolės, žaidžiančią ir vis tolstančia link horizonto. Ir, staiga, ji dingo, tarytum butų susiliejusi su pieva ir jos gėlėmis. Aš pasileidau įkandin jos, bet jau buvo per vėlu. Kad ir kaip jos ieškojau niekaip negalėjau rasti.

Po to dar ilgai galvojau, kaip būtų pasikeitęs mano gyvenimas, jei tada būčiau bėgęs kartu. Tiesą sakant, dar ir dabar tebegalvoju. Na, kad ir kaip bebūtų, bet dar ir dabar pagaunu save žvelgianti į horizontą ir laukiantį, kada iš jo išnirs manoji Meilė, kurią aš taip neapdairiai paleidau iš savo rankų.

Bet keisčiausia yra tai, kad aš net ir dabar, ją vėl sutikęs, nežinau ar bėgčiau kartu, nežinau ar manyje yra tai, ko reikia meilei...