Iki šiol mokslininkai negali paaiškinti atvejų, kai žmogus nei iš šio, nei iš to užsidega ir supleška iki pelenų. Ugnis įsiplieskia kūno viduje ir siaubingai gerai atlieka savo darbą – iš žmogaus lieka tik krūvelė pelenų. Keistas dalykas – dažniausiai aplinka nuo liepsnos beveik nenukenčia, rečiau lieka sveiki net nelaimėlio drabužiai. Tokie atsitikimai aprašomi net pačiuose seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose, tačiau daugumai mokslininkų patogiau šį reiškinį paaiškinti kaip atsitiktinumą ar apgavystę.

Minėjo ir Biblija

Pirmieji pasakojimai apie šį reiškinį minimi jau ankstyvuosiuose Biblijos tekstuose, tačiau mokslininkai visai pagrįstai juos atmeta kaip pasenusius, nepatikimus ir nebūtinai atspindinčius realybę. Pirmieji patikimi įrašai apie spontanišką žmonių sudegimą pasirodė 1763 metais, kai prancūzas Jonas Diupontas išspausdino šio reiškinio atvejų rinkinį "De Incendiis Corporis Humani Spontaneis“. Diuponto knyga šį reiškinį perkėlė iš folkloro į plačiosios visuomenės interesų akiratį.

XIX amžiuje vis daugiau ir daugiau rašytojų panaudodavo šį reiškinį savo kūrinių siužetuose, norėdami sukurti dramatišką mirties sceną. Dauguma tų autorių buvo lėkštoki, juos būtų galima prilyginti šiuolaikinių komiksų kūrėjams. Supleškinti pagrindinius savo kūrinių veikėjus užsigeidė ir žymūs rašytojai, kaip Čarlzas Dikensas ar kapitonas Mariatas.

Virsta pelenais

Nepaisant įsivyravusio stereotipo, išskiriamos kelios skirtingos šio reiškinio rūšys. Tai gana svarbus faktas, nes vieni atvejai gali būti paaiškinti, kiti – ne. Pagrindinės savaiminio žmonių užsidegimo kategorijos yra: mirtini atvejai, nemirtini atvejai, paslaptingi nudegimai ir paslaptingi dūmai.

Trys ketvirtadaliai visų savaiminių žmogaus užsidegimų baigiasi aukos mirtimi. Dažniausiai tokiais atvejais niekas nemato, kaip užsidega žmogus, ir toks tragiškas įvykis yra pavadinamas savaiminiu užsidegimu. Ši kategorija turi tris mažesnius poskyrius. Pirmasis yra "klasikinis sudegimas" arba "miegamojo sudegimas". Jo požymiai: aukos kūnas ir jos rūbai sudegę iki pelenų, nedidelės kūno dalys lieka sveikos (ranka, koja, kartais galva), ugnis nebūna išsiplėtusi toli nuo kūno, degimo metu išsiskyrę dūmai padengia sienas ir lubas storu suodžių sluoksniu, vieno metro nuo kūno atstumu esantys daiktai būna apdegę.

Kartais aplinkiniai pamato, kaip žmogus užsidega. Žmonės liudija matę auką užsiliepsnojant ir dažniausiai pabrėžia, kad nebuvo jokio šalutinio ugnies šaltinio, liepsnos pliūpteli iš žmogaus odos ir per trumpą laiką sunaikina visą kūną. Šie atvejai moksliniu požiūriu yra daug įdomesni, nes iš liudininkų pasakojimų galima iškelti teoriją apie reiškinio kilmę. Gaila, bet įdomiausi atvejai yra prastai pagrįsti dokumentais ir dažnai nepatvirtinti.

Tyrinėtojai pažymi dar vieną savaiminio žmogaus užsidegimo rūšį, vadindami ją selektyviniais sudegimais. Taip jie vadinami todėl, kad aukos kūnas sudega visiškai, o jo drabužiai ar daiktai (pavyzdžiui, kėdė, ant kurios sėdėjo auka) lieka visiškai nepaliesti ugnies.

Nieko nesupranta

Maždaug ketvirtadalis šio reiškinio atvejų nesibaigia užsiliepsnojusio žmogaus mirtimi. Šių įvykių aukos nesuvokia, kas jiems atsitiko, ir nesugeba nieko paaiškinti. Auka gali pasakyti, ar pliūptelėjusi liepsna turėjo kokią paprastą priežastį ar ne. Dažniausiai išgyvenę tokį gaisrą žmonės būna stipriai apdegę ir neapsieina be medikų pagalbos. Apklaustos aukos pasakoja jautusios karštį odoje ir visame kūne.

Minimi ir paslaptingi nudegimai. Šiais atvejais aukos aptinka ant savo kūno stiprius nudegimus, bet negali paaiškinti, kaip tai atsirado. Apžiūrėję aukas, medikai jų žaizdas apibūdina kaip tipiškus nudegimus. Tokios žaizdos iš pradžių pasirodo kaip nedideli perštintys taškeliai, kurie po truputį išauga iki didelių skausmingų žaizdų.

Ypač retais atvejais žmogus pamato iš savo kūno rūkstančius dūmus, kurie nėra susiję su jokiu kitu ugnies šaltiniu. Įdomu tai, kad aukos dažniausiai atsiperka tik išgąsčiu, o dūmai jokios žalos nepadaro.

Tiesos neatskleidžia

Anksčiau, supleškėjus kokiam žmogeliui, išsigandę giminaičiai skubėdavo pas artimiausią kunigą sužinoti tokios jo mirties priežasties. Šis paaiškindavo, kad tai Dievas nubaudė nusidėjėlį tokia bausme, o kad to paties neatsitiktų ir jiems, reikia savo nuodėmes išpirkti. Viduramžiais prekyba indulgencijomis klestėjo... Dabar toks paaiškinimas atrodo absurdiškas, o sveikas protas reikalauja kažko įtikinamesnio.

Pagrindinis paslaptingo žmonių užsiliepsnojimo tyrinėtojams iškylantis klausimas – ar žmogaus kūnas yra degus? Žinoma, tinkamomis sąlygomis žmogaus kūnas dega. Bet to neužtenka, kūnas turi virsti pelenais per itin trumpą laiką. Mokslininkai teigia: kad kūnas sudegtų, turi būti ypatingos sąlygos, pavyzdžiui, aukšta temperatūra, arba kūnas turi būti apipiltas labai degiomis medžiagomis - benzinu, spiritu ar žibalu. Savaiminis žmonių užsiliepsnojimas paslaptingas vien todėl, kad šio reiškinio metu nebūna nė vienos iš minėtų sąlygų. Yra žinoma, kad vienintelis liepsnos šaltinis būna aukos kūnas.

XVII ir XVIII amžiais vyravo populiari nuomonė, kad žmonės užsiliepsnoja, kai per daug išgeria alkoholio. Dėl besaikio gėrimo visi kūno audiniai neva persisotina alkoholio, todėl ir pasižymi ypatingu degumu. Deja, po nuodugnaus tyrimo paaiškėjo, kad didelė šio reiškinio aukų dalis nebuvo alkoholikai, be to, žmogus nuo alkoholio mirtų žymiai anksčiau nei jo audiniai persisotintų spirito. Taigi priežastis turėtų būti kažkokia kitokia.

Ūkininkai žino, kad šieno kupetos kartais ima ir užsidega be jokios konkrečios priežasties. Ar yra koks nors sąryšis tarp šių dviejų reiškinių? Deja, ne. Pasirodo, kad kartais į kupetos vidų patenka tam tikra bakterija, kuri ima nekontroliuojamai daugintis ir didinti savo temperatūrą. Bakterijos įkaista taip, kad pasiekia šiaudų degimo temperatūrą ir supleškina visą savo buveinę. Žmogaus kūnas nesuteikia sąlygų užsiveisti tokioms bakterijoms. Maža to, žmogaus kūnas nėra toks sausas kaip šiaudai, kad užsidegtų. Žmogus mirtų nuo bakterijų invazijos anksčiau, nei jo kūne užsiveistų toks bakterijų kiekis, kuris galėtų kūną įkaitinti iki degimo temperatūros.

Kita teorija aiškina, kad žmonės užsidega kūno elektriniuose laukuose įvykus trumpajam jungimui, sukėlusiam kūne grandininę sprogimo reakciją. Tačiau neaišku, kodėl spontaniškai nesudega gyvūnai ar neeuropietiškos kilmės žmonės. Mokslininkas Dženis Rendlas aiškina, kad tai - europietiško mitybos raciono padarinys.

Pabandykite suprasti

Su kiekvienu nauju atveju atsiranda vis kita teorija, tačiau nereikia pamiršti, kad dažnai iš žmogaus kūno lieka tik pelenų krūvelė. Netgi krematoriumuose, kuriuose temperatūra siekia tūkstantį laipsnių, lieka žmogaus kaulai, o iš savaime užsidegusio žmogaus nelieka nieko. Nė viena teorija nepaaiškina visų atvejų, todėl nė viena jų negali būti laikoma teisinga. Toliau pateikiame keletą žmonių degimo atvejų, kurių priežasties ekspertais galite pasijusti patys.

1744 metų balandžio 9 dieną Greisę Pet, šešiasdešimtmetę alkoholikę iš Ipsvičo Anglijoje, negyvą rado dukra. Ji pasakojo, kad Greisė gulėjo ant žemės apanglėjusi kaip malka, tačiau liepsnos nebuvo matyti. Įdomu tai, kad nei šalia gulėję drabužiai, nei grindys nebuvo apdegę.

1957 metų gegužės 18 dieną 68 metų Ana Martin iš Filadelfijos (JAV) buvo rasta beveik visiškai sudegusi. Iš jos buvo likę tik batai ir nedidelė dalis liemens. Tyrę palaikus medikai nustatė, kad kūnas degė 800-1000 laipsnių Celcijaus temperatūroje, tačiau šalia gulėję laikraščiai liko sveiki.

1966 metų gruodžio 5 dieną Kaudersporte (JAV) buvo rasti daktaro Irvingo Bentlio pelenai. Daktaras I.Bentlis užsidegė, kai buvo vonioje. Gaisro metu grindyse išdegė 60 centimetrų gylio duobė. Viskas, kas liko iš daktaro, – jo koja.

Vienas žymiausių nepaaiškinamo reiškinio atvejų įvyko 1951 metų liepos 1 dieną. 67-erių metų našlė Hardė Ryzer iš Floridos valstijos (JAV) užsidegė sėdėdama ant kėdės savo namuose. Kitą rytą į jos duris pasibeldęs kaimynas nesulaukė jokio atsako. Policija išlaužė duris ir rado juodų pelenų apskritimą, kurio skersmuo siekė 1,20 metro. Viskas, kas liko iš 80 kilogramų svėrusios moters, buvo kelios kėdės spyruoklės, dalis stuburo, iki beisbolo kamuoliuko dydžio susitraukusi kaukolė ir viena pėda, išlindusi iš apskritimo ribos. Rasta apie 4,5 kilogramo sudegusio žmogaus pelenų. Policijos raporte buvo parašyta, kad moteris rūkė apsiklojusi degiu audeklu, kuris užsidegė nuo nukritusios cigaretės. Tačiau vienas medikas padarė išvadą, kad moteris sudegė 1 500 laipsnių Celsijaus karštumo liepsnoje, kuri turėjo uždegti visą namą. Tačiau apartamentai beveik nenukentėjo. Kruopščiai ištyrus namus, nebuvo rasta jokių cheminių medžiagų, galėjusių sukelti tokio karščio liepsną.