Mano vyras našlaitis. Kai jis buvo nepilnai 5 metukų, išsiskyrė tėvai (tėvas neapsireiškė iki šiol). Būnant 12-os metų, nuo vėžio mirė mama. Liko gyventi su seneliu ir prie patalo prikaustyta močiute. Kai buvo 14 metų, mirė močiutė (jo akyse gulėdama lovoje užsimerkė ir nebeatsimerkė). Liko gyventi su seneliu.

Kai pradėjom gyventi kartu, man buvo 19, o vyrui 20 metų. Gyveno jis pas senelį kaime, vėliau išvykom į miestą dirbti, o senelis liko vienas. Tiesa, nors buvo 75 metų, bet turėjo panelę, kuriai buvo 67 metai.

Po poros mėnesių susiradę savo butuką (prieš tai gyvenom pas draugus) grįžom pasiimti daiktų. Senelis atrodė kraupiai - sudžiuvęs, perbalęs, mažai valgė, o tik su draugais išgėrinėjo.

Likus dviems savaitėms iki Kalėdų, paskambino kaimynė ir pasakė, kad rado senelį namie, be sąmonės, kad dabar guli ligoninėje. Grįžom lankyt - jau mažai ką tekalbėjo. Supirkau brangiausius vaistus, pamenu dar paskaičiau vienų informacinį lapelį - rašė jog skirti atstatyti išsekimo ir alkoholio pažeistas ląsteles.

Vėl išvažiavom, grįžom po poros savaičių, per Kalėdas. Senelis jau nekalbėjo, tik nerišliai murmėjo, mūsų nebepažino. Sakė, kad dieną prieš jis seselėms pasakojo, kaip buvo susitikęs su žmona, vaikais, ėjo pasivaikščiot. Bet juk jie visi mirę.

Nuėjau pas skyriaus vedėją, ji pasakė tiesiai šviesiai - "ruoškitės laidotuvėms". Apsipylus ašaromis išbėgau iš ligoninės. Išėjo vyras, vos tepratariau, kas yra. Jis neverkė - per gyvenimą neteko visų, kuriuos mylėjo - jau nebemokėjo verkti.

Nusiraminau ir grįžom į palatą. Dar prisėdau šalia senelio. Jis uždėjo ranką man ant pilvo ir sukuždėjo "mamyte, saugokis". Tą akimirką nesupratau.

Grįžom į darbus ir po poros dienų skambutis - "insultas" - taip ir susmukau darbo vietoje. Grįžom ir, likus vienai dienai iki Naujų, palaidojom. Vyras liko vienas, kaip pirštas - nei vieno giminaičio, tik aš šalia. Po laidotuvių praėjus kelioms savaitėms sužinojau, kad laukiuosi. Pagal viską pastojau iš kart po Naujų, tik mirus seneliui. Tik tada supratau, ką jis turėjo galvoje sakydamas man "mamyte". Jis išėjo, bet po savęs paliko sūnų, kad vyras turėtų bent kokį kraujo ryšį, kad neliktų vienas.

Sūnui jau metukai ir du mėnesiai. Ir kuo toliau, tuo labiau darosi panašus į senelį. Tikiu, jog būtent senelio siela gyvena mūsų vaikelyje. Jis išėjo, bet su mumis pr mažą žmogutį - sūnelį.