Mano pasakojimas tiems, kurie nuolat mąsto, kas mūsų laukia po mirties... Prisipažinsiu, prieš keletą metų nuolat apie tai ir aš mąstydavau, sielodavausi - ar verta gyvenime stengtis kažko pasiekti, jeigu vis tiek viskas baigsis tuo pačiu - mirtimi. Atgulsime kapeliuose, kauleliai supus...Taip pat buvo užėjęs liūdesio metas, kai vis gailėdavau savo mirusios babytės, kurią mylėjau, jai gyvai esant pas ją atvažiuodavau, nuoširdžiai pasikalbėdavome. Vaikystėje ji nuolat džiugindavo mane savo išradingomis dovanėlėmis - riešutėliais, cukriniais grybukais, įvairiausių saldainių krepšeliais, megztomis kojinaitėmis ir pirštinėmis. Mėgdavau pas ją įsliuogti ryte į šiltus patalus ir klausytis jos sekamų pasakų.

Priekaištavau likimui, kodėl jai neleido suspėti išvysti mano vaikučių - jos proanūkių, nors mirė ji garbaus amžiaus sulauksi - 94 metų.

Po vieno tokių apmąstymų vakaro naktį susapnavau sapną. Stovių mieste kryžkelėje, aplinkui zuja mašinos.. Staiga manau, prie manęs artėja besišypsanti mano babytė. Gerokai jaunesnė, nei paskutinį kartą mačiau, šviesiais gražiais plaukais, kaip aktorė Merlyn Monro. Ji labai skuba, todėl pajuokauja: „Ach, palauk, juk lūpų dar nespėjau pasidažyti..." Skubiai dažosi ir... skuba toliau, mane palikdama. Aš labai nedrąsiai jos klausiu, nes suprantu, kad mano klausimas šią akimirką skamba visiškai absurdiškai, net nepatogu jį ištarti: „Babyte, tai pomirtinis gyvenimas ir mirusiųjų pasaulis vis dėl to yra, ar ne?“. O ji nustebusi ir net šiek tiek griežtokai, kad aš abejoju ir ją trukdau, ištaria: „Tai žinoma!“ Šie žodžiai buvo ištari labai tvirtai...

Po šio sapno tapau daug ramesnė, linksmesnė. Supratau, kad negalime trikdyti mirusiųjų savo gailiais pamąstymais, kodėl jie ne su mumis... Jie turi savo pasaulį, savo gyvenimą, o mums reikia nugyventi Žemėje savo paskirtąjį laiką, įgyti išminties, tik tuomet būsime pakviesti pas mirusius savo artimuosius.

Optimizmo visiems!