Turiu 3-jų metukų dukrytę. Vieną dieną išgirdau, kad ji su kažkuo kalbasi. Buvo keista, nes namuose daugiau nieko nebuvo – tik ji ir aš. Kai paklausiau, su kuo ji kalbasi, pasakė, kad su savo drauge Monika. Tąkart tik numojau ranka, nes pagalvojau, kad mažas vaikas iš nuobodulio prisigalvojo kažkokių nesąmonių. Bet diena po dienos, su savo nematoma drauge ji pradėjo bendrauti vis labiau ir labiau. Kartą pastebėjau, kad mano duktė šokinėja, sukinėjasi kartu ragindama ir savo naująją draugę. Aš ją pabariau, nes tos nesąmonės man jau pradėjo įgristi.

Tačiau pamąsčiau ir apie kitą variantą ir pradėjau klausinėti visokių smulkmenų: kaip ji atrodo, kaip apsirengus, kaip ji čia atsirado ir iš kur žino savo draugės vardą. Duktė man viską smulkiai papasakojo ir net pyko ant manęs, kodėl aš klausinėju, jei pati matau. O vardą, anot jos, jai pasakė Monikos mama, kuri čia ir atvedė.

Galiu prisipažinti, kad tikrai nejaukiai pasijutau vieną vakarą. Vyro namuose nebuvo. Jau buvau paklojusi lovas nakčiai. Ji sėdėjo ant savo lovos, aš ant savosios. Kaip nekeista pastaruoju metu, ji vėl pradėjo kliedėt apie Moniką: kad ji sėdi ant mano lovos ir t.t. Man jau kantrybė baigėsi. Sakau: „Nėra čia jokios Monikos! Ką Tu čia nusišneki!“ Norėdama įtikinti, gan smarkokai su ranka patrankiau per lovą toje vietoje, kur, anot jos, sėdėjo Monika. Ir Jūs neįsivaizduojat, kaip ji sureagavo: pradėjo šaukt ant manęs, kad aš stipriai užgavau Monika, kad jai dabar labai skauda, ji verkia ir t.t.

Esu girdėjus, kad maži vaikai mato tą keturmetį pasaulį, todėl, kaip mąstau, kad čia tik lai vaiko vaizduotė ar tik išgalvotas draugas, leidžiu sau suabejoti – o gal ji tikrai mato tai, ko nematome mes?