klausimas apie preita gyvenima

Labas Algirdai. Na bedos mano siaip jau moteriskos, bet pameginsiu papasakot. Matai, ispradziu sirdis pajuto dideli ilgesi namams, tevynei, su kuriuo susitvarkyt buvo praktiskai neimanoma. Sapnuodavau namus, ten likusius artimuosius, pastoviai galvodavau apie juos, ilgejaus ju. Man labai padejo meile, su kuria kartu keliavau. Deka jos po truputi nurimau. Po to atsirado nezmoniskas smalsumas naujovems, naujiems miestams, galimybems (kas manau nera blogai). Na susiradus darba svecioj saly po truputi pradejau grimsti i rutina, beveik tokia pacia is kurios pabegau. Mano meile, ta nuostabi sviecianti zvaigzde, pradejo keistis, grazios dieviskos akys tapo piktos... ir priezasties viso sito neismanau. Na belieka kaltint turbut tik save :(. Atrodo viska mesciau ir grysciau namo... bet kai pazvelgiu atgal, matau kiek daug nuejau, kiek daug supratau... uzstringa gerkleje kartelis. Neuztenka man VALIOS! Atrodo daug ka esu istverusi... bet sito iveikti negaliu :( Bet kodel?
Stai tokios mano bedos - moteriskos ir kvailos

ir liudna, ir kazkas pazįstama.pazįstama tai kad paskutine beda (gal kiek maziau) kamuoja mane ir cia, Lietuvoje.taip kad nieko cia gyvenamos vietos geogfafija nepakeis.
kad vyras pyksta taip pat nekaltink saves. jis pyksta ne del taves.
pabandyk kuo nors uzsiimti,ko niekad anksciau nedarei.bet su tikslu patenkinti tik savo asmeninius poreikius.ne del seimos, nedel kazko ,o del saves, truputi egoistiskai.kad justumei pasitenkinima.tik po to jau galesi pasirupinti ir savo meile.
turetu veikti........

aciu... zinau kad tik alkanas supranta alkana. Supranti ka noriu tuom pasakyt... Ir tu teisus, geografine padetis nieko nekeicia. Visiskai nieko.

Na linkiu as tau sekmes... reikia tiketis, kad ateis ta laime... kada nors... gal

Laime ta laime ir kodel mes taip atkakliai jos siekeme? laime tik trumpa gyvenimo akimirka, na gal kazkokio patogaus pastovumo jausmas, o visa kita ir vel kova. Ir atrodo kiek gi galima jau kazka supratai jau lig ir pavyko ir sia tau vel per galva kad neuzmiktum ant lauru ir vel viskas nuo pradziu man aplamai dabar atrodo kad kuo daugiau stengesi tobuleti, kuo daugiau paseki, tuo sunkesniu isbandimu ir gauni. O kazkiek pastovumo musu matyt laukia jau tik anapus.

Tu visiskai teisi Liepa. Toks jau matyt gyvenimo uzdavinys, su kova net zingsnis statomas. Na, kas nori patogiai gyventi, tas kazkuria tai prasme rieda zemyn, nes nuo kalno visada lengviau eiti nei i kalna lipti.

O anapus tai manau tik kunas gauna poilsi, tik jis...

Sveiki.
Neseniai skaičiau žurnale apie Reinkarnaciją.
Buvo parašyta, kad su kiekvienu gyvenimu mes tobulėjame. Ir siela specialiai pasirenka netobulą kūną, kad pasimokytų dar neišmoktą gyvenimo pamoką.
Ir dar : siela dažniausiai pasirenka tą kūną, kuris būtų artimas pažįstamajam (na tarkim kokiam giminaičiui) arba tam su kuriuo praeitame gyvenime liko neužbaigti reikalai.

Beje..gal kas žinot ar sielai ateinant į naująjį gyvenimą ji perima kažkiek bruožų (charakterio ar išvaizdos) iš senojo savęs?

baigiau skaityti tokią rimtą knygą.
tai va joje rašo maždaug tokią mintį:
kai žmonės užsikrėtė mintimis apie reinkarnaciją, jų religinis suvokimas gerokai smuktelėjo ar nukrypo nuo tiesos.knygoje reimkarnacija nėra paneigta. tik pasakyta kad gyva butybė niekada iš aukštesnės į žemesnę negali įsikūnyti:pavyzdžiui iš žmogaus į karvę, medį ar dar ką nors.
taip pat nieko nekalbama apie gyvenimus, pasiskolintus iš praeityje gyvenusių žmonių. kodėl nežinau. nors man labai artima mintis

Taip žinoma, aš ir žinojau kad negali aukštesnis į žemesnį.
Tiesa, neseniai mačiau laidą kurioje buvo sakoma, kad žmogus pats susikuria sau sekantį gyvenimą [ar kažkaip panašiai.] t.y. ką šiame gyvenime blogai padarysi - sumokėti už tai turėsi kitame.

(cituoju) "t.y. ką šiame gyvenime blogai padarysi - sumokėti už tai turėsi kitame."

O čia nuskambėjo labai katalikiškai. Aišku ne man čia spręst, ar tai žmonių išmįslas siekiant tvarkos, ar tikrasis Teisingumas, bet manau kad ne mes pasirenkame kuo atgimsim.