Nusipirkom kaime sodybą, joje pasidarėm remontą. Lauko virtuvėlėje pasidariau kambarėlį, kad tėvams nemaišytų, kai ateina draugai į svečius. Nes namas buvo nedidelis, o mūsų šeima nemaža. Įsirengiau kambarėlį. Nedidelis, bet gan jaukus buvo. Daug laiko jame praleisdavau ir viskas buvo jame normalu.

Kartą toptelėjo mintis, kad kambarėliui reikia kokio nors paveikslo ar ko nors panašaus. Net nepagalvojęs nustvėriau iš palėpės žmogaus, kuris buvo miręs (amžiną jam atilsį), portretą (tokios nuotraukos su rėmu buvo nešamos prieš karstą, kai mirdavo žmogus, vykstant į paskutinę kelionę) ir jo nuotraukos vietą įstačiau ganėtinai nešvankių paveikslėlių. Buvau tada paauglys.

Kai patalpinau į šiuos rėmus vietoje nuotraukos patalpinau šiuos paveiksliukus, prasidėjo keisti dalykai. Naktį, kai eidavau miegoti užsirakindavau savo kambariuką. Kai jau būdavau bebaigęs užmigti, staiga prie durų trakštelėdavo grindys tyliai, vos girdimai. Po kelių sekundžių toks pat trakštelėjimas, tik žymiai garsesnis, prie pasigirsdavo šalia lovos, ir vėl šalia durų tylus, šalia lovos smarkus garsas. Ir tai kartodavosi kaskart. Atrodo, jau žinai, kas nutiks vos išgirdus trakštelėjimą šalia durų ir bandai save raminti, bet vistiek sustingsti iš baimės išgirdęs, kai šalia lovos sutraška. Po šio nutikimo nunešiau tą portretą į vietą, įdėjau atgal nuotrauką, kuri ten buvo. Bet iki šiol išlieka baimė vien įžengus į šį kambariuką.