Iškeliavimo anapilin pažadetas ženklas

Visi, norim ar nenorim tikėti, žinom, kad šiame pasaulyje egzistuojame ne tik mes. Yra dvasių, dvasiniai pasauliai ir t.t. Tik ne visi su tuo susidūrėme.

Nuo pat mažens be galo mylėjau močiutę ir vis bijodavau ją prarasti. Bijojau jos iškeliavimo anapilin, tai daugelį kartų prašiau jos, kad prižadėtų, kad jos siela iškeliaus iš kūno, man jo apsireikš, pasakys paskutinį sudie... Ir visada bus mano angelu sargu...

Su laiku augau ir pagalvojau, kad tikrai išsigąsčiau, jeigu tektų pamatyti jos vaiduoklį. Po mirties išsigąsčiau, nors ir be galo ją myliu. Tad, paskutinį kartą, kiek pamenu, prašiau, kad nebe apsireikštų, o duotų mano ženklą, kad tikrai pajusčiau, kad čia jos atsisveikinimas.

Po kiek laiko išsikrausčiau į Švediją gyventi pas mamą ir močiutė liko viena. Vis taupydavo pinigėlius ant taksi ir pas daktarus važiuodavo su troleibusu, kas mane labai neramino, nes ji ir taip silpna. Prieš kelis metus išoperuotas vėžys vis dar ją veikė. Dažnai pasimeta, užkrenta atmintis... Na, o vieną kartą bevažiuojant troleibusu vairuotojas stabdė staigiai ir nemažai žmonių užkrito ant jos. Tai nutiko kaip tik tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Ji gulėjo ligoninėje. Manėm važiuoti ar skristi į Lietuvą, bet daktaras ramino, kad jai gerėja būklė ir greitai ketina ją paleisti... Vis dėl to širdis be galo nerimavo... Ir po kelių dienų paskambino teta iš ligoninės, kad močiutei labai pablogėjo. Man širdis kulnuose atsirado. Sakė, jog mano, kad šios nakties neišgyvens ir, kad močiutė nori išgirsti mano balsą, bent telefonu... Stengiausi nerodyti, kad verkiu, spėjau pasakyti daug kartų, kad be galo ją myliu, ir kad prižadėtų, jog išgyvens, jog nepaliks manęs, bent jau kol atvažiuosiu. Ji pasakė: "neverk, viskas bus gerai, nemirsiu, nemirsiu..."

Namuose neradau sau vietos, su mama planavome pirkt bilietus. Visą laiką po to pokalbio nesustojamai verkiau... Širdyje toks sunkumas, tokia bloga nuojauta... Nuėjau į vonią veiduko apsiprausti. Atsisėdau ant vonios krašto ir... per kūną perėjo toks šiurpulys, nors jokio durys buvo uždaros, jokio skersvėjo, vonioje šilta... Ir, palei nosį gražiai lengvai, lyg rudens lapelis nusileido giliai ant spintelės gulėjusi popierinė juodos spalvos kvapnioji eglutė ("wauder baum", kur mašinoje kabinama dėl kvapo). Iš karto nuojauta ir nenoriai priimta mintis, kad čia tas ženklas. Mane labai sunervino ir suglamžiau ant žemės nukritusią eglutę... Atsisėdau šalia draugo ir ėmiau verkti, bet šio patyrimo, šio jausmo nepasakojau, nes pati nenorėjau tuo tikėti... Už penkiolikos minučių skambutis... Teta... Močiutė mirė...

Papasakojau vėliau viską vaikinui. Jis nustebo ir sakę, kad neįmanoma, kad tą eglutę besitvarkydamas jis pats giliai nustūmė, ant spintelės į patį galą. Ji net arti krašto nebuvo...

Taip pasiilgstu močiutės. Jaučiu, kad ir dabar ji mano angelas sargas... Taip norėčiau kokio nors ryšio, nors trumpam su ja pakalbėti ar pabendrauti.... Nors susapnuoti. Net jei sapnuoju, tai tik šiaip sapnus, o ne kokį pokalbį, ko labai norėčiau...
 
2009-01-17 22:42:00
indre
top.mergyte@gmail.com

Rodyti daugiau iš kategorijos: Pasakojimai apie mirusius artimuosius.
Tinklapio lankytojų komentarai (27)
Jūsų vardas:El. paštas (jei norite):
Jūsų komentaras:
Rodyti esamus komentarus?
Komentarai yra skirti savo nuomonės apie tinklapyje pateiktą informaciją išsakymui, o ne susirašinėjimui ar kitų lankytojų įsitikinimų vertinimui. Nors Likimas.lt komentarų nekontroliuoja, tačiau pasisakymai, kurie yra ne į temą, nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus, gali būti ištrinti.
Registruotų vartotojų vardai (jei nepakeičiami įrašant) komentaruose rodomi su "@" simboliu.
Esate susidūrę su kažkuo nepaaiškinamu, paslaptingu? Norite apie tai papasakoti ir kitiems? O gal visa tai net ir nufotografavote? Tuomet parašykite savo pasakojimą.
Apie projektą :: Privatumo politika :: Atsakomybės ribojimas :: Literatūra :: Kontaktai
Draudžiama kopijuoti ar platinti tinklapyje pateiktą informaciją be Likimas.lt sutikimo © 2006 - 2024 Likimas.lt