Vieną dieną važiavome su šeima į kryžių kalną. Ten buvo kažkokia šventė – mišios... Mes jau pavėlavome, nes turėjome reikalų, ir, be to, oras buvo lietingas. Kai nuvykome jau žmonių buvo mažai. Nupirkom kryželį, pavaikščiojom ir važiavom atgal, nes pradėjo labai lyti.

Važiuojant namo matėme priešais tranzuojančius du žmones. Jie buvo visiškai sušlapę ir panašūs į labai neturtingus. Niekas jiems nestojo. Stabdė ir mus, bet vyras pagalvojo, kad aš nenorėsiu priimti į mašiną šlapių ir važiavo toliau. Tik staiga, kaip jau juos lenkėm mums abiems kilo noras juos paimti ir abu vienu metu pasakėm, kad gal pavežkim tuos senukus?

Sustojom ir grįžom atgal prie jų. Tai buvo vyras, kuris turėjo negalia ir moteris, kuri buvo akla (dar prisimenu ir matau jos akis). Ji visa laiką, kol važiavome kalbėjo poterius ir mums dėkojo, kad mes juos pavežėm, nes jie jau ilgai stabdė mašinas, kad pavežtų. Sakė, kad už mus pasimels. Linkėjo visko ko geriausio.

Ir patikėkit, nuo to laiko dabar mes esame dėkingi tiems senukams! Tik nuo to laiko mums pradėjo sektis. Ačiū! Kas jie tokie? Ir iš kur? Ir po tiek metu mums kyla klausimas. Mums atrodo, kad tai Dievo angelai, kuriems busime dėkingi.