Keisčiausias sapnas pasaulyje (kas nors padėkite išnarplioti)

Man yra 14 metų. Neseniai sapnavau nepaprastai keistą sapną. Sapnavau, kad esu nėščia - kad mes slepiamės su tėvais kažkur sodyboje, už kažkokios lovos, o pati sodyba yra pilna vaiduoklių. Vėliau ta sodyba tampa mano diedukų sodu ir aš, išėjusi į lauką, stoviu tarpdury (aš apsirengusi trumpą plačią trumparankovę suknelę išmargintą mažytėmis ramunėlėmis, mano kojos basos, o plaukai ilgi ir palaidi, tik iš pat priekio susegti atgal, kad nekristų į akis) ir matau, kaip į kiemą atvažiuoja juodas, didelis, blizgantis autobusas su raudonomis, mėlynomis ir sidabrinėmis detalėmis. Iš jo išlipa mano vaiko tėtis, kuris atrodo kaip vienas žymus YouTube'ris, kurio realybėje nepažįstu, bet šiaip jis man labai patinka ir yra labai gražus bei mielas. Jis išlipa, o su juo atvažiuoja milžiniška devynmečių ar septynmečių kompanija. Aš staiga siaubingai išsigąstu, pradedu bėgti per sodą, lysves, kuo toliau nuo jų, bet aplink mane zuja daugybė tų vaikučių, jie mane vejasi, ir aš netrukus pargriūnu ant įvažiavimo takelio. Mane pagauna tasai vaiko tėtis, aš nukrentu ant jo, ir paskui susigėdusi greitai atsisėdu, jisai ten ima visaip klausinėti apie mūsų būsimą vaiką ir raminti mane, aplinkui kikena ir laksto vaikučiai, mes abudu sėdim ant žolės, aš išraudusi spoksau sau į rankas ir skabau žolę... Paskui viskas persiverčia, aš su juo jau einu pasivaikščioti, jis visaip bando kažką kalbėtis, tai uždeda ranką man ant pečių, tai rodo kitus romantiškus ženklus... Ir man tai, atrodo, visai patinka, tik nenoriu to pripažinti. Taip iš sapno suprantu, kad mes ilgai nebendravę. Paskui kažkaip einame atgal ir pro mus praeina dvi merginos, kurių realybėje nepažįstu ir niekada nesu mačiusi, bet sapne žinau, kad jas pažįstu, nors jos nėra artimos draugės, ir girdžiu, kaip jos garsiai kikendamos sako: "Jeigu jis būtų mano vaiko tėvas, tai aš su juo šimtu procentų draugaučiau" ar kažkas panašaus. Jis šypteli, o aš nusuku akis. Tada aš viename šone įvažiavimo stoviu ir pasilenkusi vartau kažkokią pilką knygą geltonu užrašu priekyje, ir jos viršelis kažkoks šlapias nuo rasos. Jis prieina, paklausia, ką žiūriu, apkabina per liemenį, pabučiuoja plaukus, aš atsargiai išsisuku, jausdamasi labai nepatogiai... Paskui atsirandu kažkokiame kvadratiniame namelyje, kuris mažytis mažytis, jo sienos pilkšvai melsvos, tik su vienu kvadratiniu langeliu per vidurį sienos, pro jį matosi žaliuojantys medžiai, o už manęs - durys į tą patį įvažiavimo keliuką. Nežinau, kas tai per namelis, nes tokio realybėje tenais tikrai nėra, nors pats sodas ir tikras. Jame pridėta daugybė dėžių bei dėžučių su kažkokiomis sėklomis ir įvairiausiais ūgliukais, ir tos dėžės tokios medinės, kaip būna kur obuolius deda. Pačiam kambariuke tamsoka, bet sklinda šviesa pro tą langelį ir pravertas duris. Už manęs pasigirsta balsas:
- Ar galiu įeiti?
Aš atsisuku ir pamatau, kad ten stovi viena tų merginų, kurių realybėje nepažįstu, bet sapne žinojau. Ji atrodo labai draugiška, bet nedrąsi, susigėdusi, o aš jaučiuosi visiškai rami ir drąsi.
- Žinoma, - pasakau aš ir pasilenkusi toliau apžiūrinėju ūgliukus.
Paskui pasakau kažką kaip: "O, kaip gražiai auga" ar kažką tokio.
Paskui ta mergina visaip ima mane įkalbinėti, kad vėl būčiau su tuo vaikinu, mano vaiko tėčiu, nes neva jis nerealus ir nuostabus, t.t. Man tai atrodo keista, bet aš nieko nesakau, toliau žiūrinėdama tyliai klausausi.
Paskui viskas išnyksta, aš pajuntu, kad žemė slysta iš po kojų, ir aš pradedu kristi, o prieš pat pabundant pajuntu, kad mane kažkas tarsi sugauna, ir tada pilnai pabundu.
Nesuprantu, iš kur pas mane tokie sapnai, nes apie šitokius dalykus tokio amžiaus, kaip esu dabar, nė galvoti nebūčiau pagalvojusi - ir pas mane gyvenime viskas kuo puikiausiai, tikrai neturiu didelių problemų, ar kažką (tfu tfu tfu), taigi nesuprantu, ką visa tai turėtų reikšti. Gal kas nors žinote ar bent numanote? Būtų įdomu išgirsti nuomonę. Ačiū.